Euroregionas "Šešupė" Šešupės Euroregiono turizmo informacijos centras Šešupė Business
   
2019 m. lapkričio 16 d.
.
­arrow.gif
­­Mus r­asite:
Bažnyčios g. 4-101,
71120 Šakiai
Tel./faks.
(8 345) 51090
Mob. tel. 8 612 17767
sakiai.svic@sakiai.lt
svic.maket@sakiai.lt
svic.projektai@sakiai.lt
svic.verslas@sakiai.lt

 
arrow.gif
Darbo laikas:
I-V - 8-17 val.


Kunigas, ekonomistas Juozas Vailokaitis

                     

Vailokaitis Juozas, kunigas, spaudos bendradarbis, verslininkas, visuomenininkas. Gimė 1880 m. gruodžio 17 d. Pikžirniuose.Gimtajame krašte baigęs pradinę mokyklą įstojo į Marijampolės gimnaziją, o vėliau – į Seinų kunigų seminariją (1897). Jis su kitais bendraminčiais priklausė slaptai klierikų organizacijai, kuri turėjo lietuviškų knygų biblioteką. Joje vykdavo ir lietuviškų laikraščių skaitymas. Kaip gabų seminaristą 1902 m. rudenį J. Vailokaitį pasiuntė studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ten besimokydamas rašė korespondencijas į užsienyje ir Lietuvoje leidžiamus laikraščius. Peterburge 1905 m. balandžio 15 d. buvo įšventintas į kunigus ir tais pačiais metais baigė dvasinę akademiją magistro laipsniu. Grįžęs į Lietuvą, trumpai dirbo Kalvarijoje, iš kur po metų buvo pakviestas į Seinus rūpintis “Šaltinio” laikraščio leidyba. Nuo 1907 m. paskirtas to laikraščio redaktoriumi ir šias pareigas ėjo trejetą metų. Dirbdamas redakcijoje, už straipsnius, iškeliančius rusų valdžios daromas skriaudas, ne kartą buvo baustas piniginėmis baudomis ir kalėjimu, dėl to turėjo ir iš “Šaltinio” redaktoriaus pareigų pasitraukti. Jis aktyviai dalyvavo ūkinės krikščioniškos “Žagrės” draugijos veikloje, o 1912 m. kartu su broliu Jonu įsteigė Brolių Vailokaičių draugiją, kuri supirkinėjo iš nusigyvenusių, sulenkėjusių bajorų dvarus ir, išdalinę juos žemės sklypais, lengvatinėmis sąlygomis parduodavo lietuviams valstiečiams. Per Pirmąjį pasaulinį karą trumpai gyveno Maskvoje, o vėliau – Peterburge, kur jam buvo patikėta leisti ir redaguoti lietuvišką laikraštį “Vadą”. Ten jis subūrė lietuvius pabėgėlius į “Liaudies sąjungą”, kuri reikalavo Lietuvai nepriklausomybės, rūpinosi lietuvių švietimo reikalais. Ten dalyvavo ir Petrapilio lietuvių suvažiavime (1917). Atsiradus galimybei lietuviams grįžti į tėvynę, J. Vailokaitis organizavo jų pergabenimą per rusų-vokiečių fronto liniją. Bolševikai už lietuvišką veiklą 1918 m. jį kartu su kitais tautiečiais įkalino Voroneže. Išėjęs iš kalėjimo, J. Vailokaitis grįžo į Vilnių ir ėmėsi organizacinės veiklos “Liaudies sąjungoje”. Už tai bolševikai, užėmę Vilnių, jį vėl kalino ir laikė Daugpilio kalėjime. Lietuvos valdžia jį kartu su kitais kaliniais iškeitė į Lietuvoje suimtus bolševikus. Išlaisvintas J. Vailokaitis 1919 m. liepos mėnesį grįžo Lietuvon. Čia vėl įsijungė į aktyvią visuomeninę ir valstybinę veiklą, buvo Krikščionių demokratų partijos pirmininku ir Steigiamojo Seimo bei Pirmojo Seimo atstovu nuo Ūkininkų sąjungos.

                      Nepriklausomybės metais aktyviai reiškėsi atgaivintoje Brolių Vailokaičių bendrovėje ir Ūkio banke. Jis kartu su broliu Jonu įsteigė akcinę “Maisto” bendrovę, įsigijo brolių Šmitų geležies fabriką Kaune ir plytinę Palemone. Iš savo pajamų paskyrė 200 stipendijų studentams, nemažai lėšų perdavė kultūrinėms organizacijoms.

                      Kartu su kitais lietuviais 1941 m. J. Vailokaitis buvo ištremtas į Sibirą, Tomsko sritį. Pokaryje, 1949 m. grįžęs iš tremties, darbavosi Paštuvos parapijos bažnyčioje netoli Vilkijos, kur 1953 m. rugpjūčio 2 d. mirė. Ten ir palaidotas.Vėliau greta jo kapo iš Vokietijos perlaidojo brolio Jono palaikus.



































Naujienų prenumerata