Euroregionas "Šešupė" Šešupės Euroregiono turizmo informacijos centras Šešupė Business
   
2019 m. spalio 24 d.
.
­arrow.gif
­­Mus r­asite:
Bažnyčios g. 4-101,
71120 Šakiai
Tel./faks.
(8 345) 51090
Mob. tel. 8 612 17767
sakiai.svic@sakiai.lt
svic.maket@sakiai.lt
svic.projektai@sakiai.lt
svic.verslas@sakiai.lt

 
arrow.gif
Darbo laikas:
I-V - 8-17 val.


Jonas Vailokaitis tarpukario Lietuvos ūkio strategas

Netoli kelio Šakiai-Pilviškiai, pravažiavus posūkį link Žvirgždaičių, kelio dešinėje, boluoja medžių gojus, ženklinantis čia buvus nemenką sodybvietę. Nemažo čia būta Motiejaus ir jo žmonos Petronėlės Vailokaičių ūkio, nuo 45 išaugusio iki 130 margų žemės. Ne tik ūkio dydžiu buvo garsūs šie namai, bet ir gausia, išsilavinusia šeimyna. Šeimoje gimė penki sūnūs ir trys dukterys. Vyriausias Juozas tapo kunigu, turėjo didelį ekonomisto talentą ir buvo daugelio ne tik šeimos, bet ir valstybės ekonominių, finansinių projektų iniciatorius ir įgyvendintojas, tautinės savimonės puoselėtojas, ugdytojas, filantropas. Kunigo Juozo vardas yra neatsiejamas nuo aštuoneriais metais jaunesnio brolio Jono, nes dauguma ekonominių ir finansinių projektų buvo kuriama ir įgyvendinama abiejų brolių, sunku net pasverti, kuris iš jų darė didesnę įtaką tų projektų įgyvendinime. Pranas Vailokaitis tapo advokatu, bet mirė jaunas. Viktoras Vailokaitis Kaune turėjo automobilių verslą, o Antanas ūkininkavo Šakių rajone. Senoliai pasakojo, kad  Vailokaitynėje gyveno aitvaras, kad jų namuose skraidę daiktai, vaidendavęsi ... Tiesa tai, ar pramanai, kas šiandien gali atsakyti, bet  šiuose namuose gimę vaikai pasiekė neįtikėtinų gyvenimo aukštumų ..

Jonas Vailokaitis  gimė 1886 birželio 25  d. Piktžirnių km. Sintautų valsčiuje Šakių rajone. 1908 m. baigęs Petrapilio prekybos pramonės institutą grįžo į Lietuvą ir pradėjo savo ekonominę veiklą Marijampolės „Žagrės“ kooperatyvo, vadinto „sindikatu“, tarnautoju, pasireiškė kaip gabus finansininkas ir 1910 m. tapo kooperatyvo buhalteriu. Lietuvą 120 metų okupavus Carinei  Rusijai, mūsų krašto finansai, pramonė, prekyba ir dalinai žemės ūkis buvo perimti svetimtaučių. Didieji Lietuvos dvarai buvo dalimis parduodami rusų kolonistams. Lietuviams nebuvo leidžiama steigti finansinių įstaigų, tokių kaip bankai, kitos kredito įstaigos. Ne tik Jonas, bet ir jo broliai Juozas ir Viktoras turėjo verslo talentą ir jautė verslo dvasią. Išauklėti tautinio patriotizmo dvasia matė okupuotos Lietuvos neteisybę ir turėjo savo idėjų, kaip tą padėtį pakeisti. 1912 m. Kaune jie su broliu kunigu Juozu įsteigė  Prekybos ir pramonijos draugiją, kuri vadinosi „Broliai Vailokaičiai ir bendrovė“. Ši draugija supirkinėjo nusigyvenusių dvarininkų dvarus Suvalkų gubernijoje, kad jie nepatektų lenkams, rusams ir juose nebūtų kurdinami svetimšaliai kolonistai. Vėliau priiminėjo indėlius ir pradėjo veikti kaip kredito įstaiga. Tačiau veiklą pristabdė kilęs I pasaulinis karas. Jonas Vailokaitis karo metu liko Lietuvoje ir aktyviai dalyvavo šalies laisvinimo veikloje. Vokiečių okupacijos metais dėl politinės veiklos pateko į kalėjimą, vėliau laikytas policijos priežiūroje be teisės išvykti. Tačiau net karo metu bendrija nenustojo veikusi, brolis kunigas Juozas Vailokaitis per savo įgaliotus asmenis vykdė veiklą Maskvoje ir Petrapilyje, padėjo lietuviams, norintiems grįžti į Lietuvą pervesti uždirbtus pinigus. 1915 m. į Lietuvą parvežė rusijos auksiniais rubliais sukauptą kapitalą, kuris buvo saugomas Vilniuje, Šv. Mikalojaus prieglaudos palėpėje. Kitą dalį Rusijoje uždirbtų pinigų 1918 metais kunigas Pijus Dambrauskas, grįždamas iš Petrapilio  lagamine parvežė į Lietuvą ir perdavė Jonui Vailokaičiui.

Politinė veikla

Rusijoje brendo politiniai pokyčiai, turėję tiesioginę įtaką Lietuvos politinei padėčiai ir ateities perspektyvoms.  Jonas Vailokaitis aktyviai dalyvavo politiniuose įvykiuose, 1917 m. rugsėjyje Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 1920 m. išrinktas į steigiamąjį seimą, tapo finansų ir biudžeto komisijos pirmininku.

Finansininko veikla

Dirbdamas Lietuvos valstybės aparate jis matė Lietuvos ūkio viziją, kūrė konkrečius planus Lietuvos valstybės ekonomikos konkurencingumui didinti. 1919 m. su broliu kunigu Juozu Vailokaičiu Kaune įkūrė Ūkio banką, kuriam vadovavo Jonas. Įsteigtas metų pradžioje bankas sparčiai augo,  metų bėgyje buvo įsteigti  filialai visose apskrityse. 1922 metais Ūkio bankas turėjo skyrių Berlyne, o korespondentines sąskaitas ir kai kuriuose kituose užsienio bankuose Anglijoje, JAV Niujorke ir Čikagoje, Šveicarijoje, Belgijoje. Tai buvo pirmas Lietuviško kapitalo bankas, todėl suvaidino ypatingą vaidmenį įvedant, populiarinat ir stiprinant  lietuvišką valiutą litą. Dauguma kitų Lietuvos bankų buvo svetimšalių arba žydų rankose, todėl jie nepatikliai žiūrėjo į lito įvedimą, nekeitė užsienio valiutos į litus ir atvirkščiai. Pirmos trys lito dienos buvo dramatiškai lemtingos. Visos Kauno parduotuvės buvo svetimtaučių rankose, prekes pardavinėjo už markes ir atlyginimus mokėjo markėmis. Įvedus litą  jo kursas buvo 150 markių, Lietuvos bankas litus leido, o bankai turėjo juos išpirkti, vykdydami keitimo operacijas. Apyvartoje cirkuliavo markės. Markių rezervai buvo tik užsienietiškuose bankuose, tačiau šie neskubėjo pirkti litų. Ūkio bankas drąsiai pradėjo vykdyti keitimus. Prekių  kainos nesikeitė, todėl darbuotojai ėmė reikalauti atlyginimų litais tuo dar sukeldami lito populiarumą ir didindami kursą, po kelių dienų lito kursas pakilo iki 200 markių. Bankas ėmė pardavinėti litus, tuo išlošdamas nemažą pelną. Per keletą metų Ūkio bankas tapo vienu stipriausių Lietuvos finansų sistemos grandžių, laikydamasis tautinio patriotiškumo principų kreditavo lietuvių pramonę ir prekybą.

Pramonininko veikla

Jonas Vailokaitis suvokė, kaip svarbu yra plėtoti lietuvišką pramonę, prekybą, statybą. 1923 m. nupirko „Brolių Šmidt“ fabriką, kuris Kauno priemiestyje Šančiuose veikė nuo 1869 m. ir gamino metalo dirbinius. Pagrindiniais fabriko akcininkais tapo broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai, o bendrovė pavadinta „Metalu“. Fabrike dirbo apie 400 darbininkų, o kapitalas siekė 7,5 mln. litų. Fabriko teritorijoje buvo geležinkelio atšaka, todėl buvo patogu organizuoti tiek žaliavos, tiek ir pagamintų prekių tiekimą. Vailokaičiai perorganizavo fabriko gamybą nuo eksportui skirtų prekių į vietinei rinkai reikalingų gaminių gamybą. Fabrikas turėjo didelius gamybinius plotus, kurie pertvarkius gamybą nebuvo reikalingi, o mieste ir arti miesto trūko tinkamų patalpų, todėl dalį plotų sėkmingai išnuomavo, o administracinėse patalpose įrengė butą, kuriame apsigyveno Jono Vailokaičio šeima. Lietuva praūžus karo audrai sparčiai kėlėsi iš griuvėsių, atsigavo kaimas, statėsi miestai. Fabrikas gamino mašinų detales, špižiaus, aliuminio, vario, bronzos ir kitų metalų liejinius, vielą, vinis, kibirus, skardą ir kt. Prekės buvo greitai parduodamos Lietuvos rinkoje. 1939 m. fabriko balansas rodo įmonę turint 12,5 mln. Lt aktyvų, o 1938 m. pelnas siekė 403 tūkst. Lt. 1940 m. liepos 23 d. Liaudies seimo deklaracija buvo nuspręsta nacionalizuoti stambiąsias pramonės įmones, tarp jų ir Vailokaičių „Metalo“ fabriką, kuris tarybiniais laikais gavo Greifenbergerio vardą.

     Po pirmojo pasaulinio karo Lietuva paveldėjo sugriautą ūkį, valstybę reikėjo kurti iš naujo. Net maistą teko pirkti iš JAV. Vailokaitis numatė, kad žemės ūkio produktais galėtume prekiauti su užsieniu. Daugeliui toks ambicingas planas atrodė tik pinigų ir energijos švaistymas. Tačiau taip neatrodė broliams Vailokaičiams. 1923 kovo 5 d. Lietuvos finansų, pramonės ir prekybos ministerijai buvo įteiktas prašymas patvirtinti „Lietuvos kiaušinių ir valgomų daiktų eksporto akcinės bendrovės Maistas įstatus“. Bendrovės tikslas buvo „Lietuvos kiaušinių eksportas ir įvairiuose Lietuvos vietose bei užsienyje savo skyrių ir sandėlių steigimas kiaušiniams supirkinėti ir jiems apdirbti eksportui; Lietuvos paukščių ūkio kėlimas ir jų eksportas; Pieno išdirbinių eksportas; Prekyba nurodytais  daiktais Lietuvoje ir užsienyje“.  Taigi, viskas prasidėjo nuo kiaušinio... Tuo metu apie lietuvišką bekoną dar nebuvo nei svajota. Įsteigti „Maisto“ skyriai Tauragėje, Joniškyje, Mažeikiuose, Raseiniuose, Klaipėdoje ir Utenoje. Tų pačių metų gale bendrovės įstatai perregistruoti ir juose jau numatyta, kad  tai bus pirmoji Lietuvos eksporto, skerdyklų ir šaldytuvų bendrovė Maistas“. Šie pakeitimai liudija, kad bendrovė  kėlė sau tikslus, kurie buvo įrašyti naujuose įstatuose: “Steigti šaldytuvus, skerdyklas, konservų ir dešrų fabrikus; Steigti šių išdirbinių krautuves; Eksportuoti gyvulius, mėsą ir jų gaminius, gyvulių ir paukščių ūkio produktus; Kelti Lietuvos gyvulių ir paukščių ūkį, gerinti gyvulių ir paukščių veislę, steigiant pavyzdinius ūkius“. Akcininkų susirinkimas nutarė įsigyti 40 ha žemės netoli Kauno, Garliavos valsčiuje ir čia statyti skerdyklas, šaldytuvus ir mėsos perdirbimo fabriką. Lietuviškoji enciklopedija šios įmonės atsiradimą apibūdina kaip vieną iš pagrindinių veiksnių pakeitusių Lietuvos žemės ūkio struktūrą nuo javų ūkio į modernų pieno ir gyvulių ūkį. 1940 m. įmonė nacionalizuota, kaip ir kitos 50 Lietuvos stambių pramonės įmonių ir bankų.

1921 m. gegužės 31 d. Steigiamojo seimo posėdyje   buvo svarstomas Žemės reformos įstatymo projektas. Viena iš Kun. Juozo Vailokaičio  kalboje iškeltų kertinių problemų buvo karo sugriautų sodybų atstatymas ir naujų sodybų kūrimas, bei galimybė juos aprūpinti statybinėmis medžiagomis. Pagal  1920 m. sutartį Rusija turėjo duoti Lietuvai apie šimtą tūkstančių dešimtinių miško, bet nedavė nieko. Įvertindamas vietinių miškų išteklių stoką Vailokaitis iškėlė idėją plėsti plytų ir čerpių gamybą. 1923 m.  netoli Kauno buvo įsteigta akcinė bendrovė „Palemono“ plytinė. Įmonės kapitalas buvo 2 mln. litų. Bendrovės tikslai buvo: „Lietuvos statybos pramonę kelti ir miškų eikvojimą mažinti. Tam tikslui  bendrovė steigia plytų, čerpių, koklių ir kitų statybos reikmenų dirbtuves; Užsiima statyba ir turi specialistų- patarėjų statybos reikalais biurus; Eksploatuoja durpynus, steigdama durpių gaminimo dirbtuves; Turi sandėlius statybos medžiagai ir durpėms pardavinėti“. Po trejeto sėkmingos veiklos metų įsigytos plytinės įvairiuose Lietuvos kraštuose: prie Garliavos, Gelgaudiškio, Kybartų-Virbalio, Kuršėnų ir Panevėžio. 1939 m. balanso duomenimis plytinės aktyvai siekė 11,7 mln. litų. „Palemono“ plytinė su savo filialais gamino daugiau kaip pusę  Lietuvos plytų, dirbo virš 400 darbininkų. 1940 m. plytinė nacionalizuota, kaip ir kitos stambios Lietuvos įmonės.

Cukraus pramonės pradininkas

Po pirmojo Pasaulinio karo atkuriamas šalies ūkis  reikalavo modernių sprendimų. Jų reikėjo ir žemės ūkiui. Daugelį metų  puoselėjęs augalininkystės tradicijas Lietuvos kaimas tikėjosi iš atsikuriančios  valstybės naujų idėjų ir pelningesnių kultūrų ūkininkų laukams. Viena iš tokių kultūrų buvo, šiandien Lietuvos ūkininkams teikianti didelę naudą, cukriniai runkeliai. Dvidešimto amžiaus pradžioje mūsų krašte ši kultūra buvo menkai žinoma ir nepopuliari, nes vietinės cukrinių runkelių veislės buvo mažai cukringos, todėl netiko pramoniniam perdirbimui.  Broliai Vailokaičiai įrodinėjo Lietuvos vyriausybei, kad verta kurti cukraus gamybos pramonę. Projektą finansavo Vailokaičių valdomas Ūkio bankas. Cukrinių runkelių sėklų pirkimui, tyrimams bankas skyrė 50 tūkst. litų. Sudarė sutartis su Suvalkijos ūkininkais, kad būtų užaugintos pirmos įvairių veislių cukrinių runkelių partijos ir tyrimams jos buvo siunčiamos į Rytprūsius, Latviją, kiti buvo tiriami Kaune, Ūkio banko nupirktoje laboratorijoje. 1927 buvo įsteigta Cukrinių runkelių augintojų draugija, vyriausybė inicijavo bendrovės „Lietuvos cukrus“ steigimą ir pastatė Marijampolės cukraus fabriką, kuriame nuo 1931 m. pradėtas gaminti lietuviškas cukrus. Cukraus tyrimo laboratoriją Vailokaičiai padovanojo Lietuvos universiteto Technikos fakultetui.

Kiti ekonominiai projektai

Po karo atsikuriant Lietuvos ūkiui ir Kaune įsikūrus laikinąjai sostinei miestas stokojo gyvenamų patalpų. Broliai Aleksote, tarp Nemuno ir Marijampolės kelio  įsigijo žemės ir pradėjo statyti keturbučius gyvenamus  namus, su Žemės banku sutarė dėl gyvenamų namų pirkimo kreditavimo gyventojams ir iki antrojo pasaulinio karo pastatė ir pardavė keliolika tokių namų. Galima drąsiai teigti, kad Jonas ir Juozas Vailokaičiai tapo kooperatinės gyvenamų namų statybos pradininkais Lietuvoje.

Kitas sumanymas buvo pastatyti modernius sandėlius prekėms laikyti, įrengiant skyrius įvairioms- šiltoms, šaltoms, sausoms, drėgnoms prekėms laikyti ir išduodant specialias pažymas, kurias galima   būtų naudoti kaip užstatą banko kreditui gauti. Statyba buvo suprojektuota ir pradėta Ūkio banko sklype Aleksote, netoli Nemuno, geležinkelio ir plento. Sovietinė okupacija sutrukdė įgyvendinti šį projektą.

Kilę iš Zanavykijos kaimo Jonas ir Juozas suvokė, kad ekonomiškai naudingiau yra ne tik auginti javus, bet ir sunaudoti juos kitų produktų, tokių kaip mėsos, pieno produktai, kiaušiniai gamybai. Broliai sukūrė ir įteikė finansų ministrui Sutkui „Javų monopolio“ projektą. Jame buvo siūloma vyriausybei sukaupti visas krašto javų atsargas ir jas planingai grąžinti tiems ūkininkams, kurių laukuose javai neužderėjo, kad šie galėtų javais šerti gyvulius ir paukščius, o parduotų jau  mėsos, pieno produktus, kiaušinius ir gautų didesnes pajamas.

Filantropinė veikla

Savo rankose sukaupę nemažą kapitalą broliai suvokė, kad ypatingai svarbūs atsikuriančiam kraštui išsilavinę specialistai. Po karo, Lietuva dar neturėjo savo veikiančio  universiteto, todėl Ūkio bankas skirdavo stipendijas užsienyje studijuojantiems studentams. Net 15%  banko pelno1921 m. buvo skirta labdaros tikslams. Įsikūrus Lietuvos universitetui bankas skyrė 200 stipendijų jo studentams. Tarp jų Kaziui Bradūnui, Antanui Liorentui, Antanui Paukšteliui, agr. Prof. Baliui Vitkui ir daugeliui kitų, vėliau žinomų Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjų. Į klausimą ar reikės stipendiją grąžinti atsakydavo, kad pakaks ir toliau likti geru lietuviu.

1922 m. Vincas Krėvė-Mickevičius ėmėsi organizuoti Klaipėdos vadavimo akciją. Tam reikėjo lėšų. Nutarė kreiptis į Ūkio banką paskolos. Išdėstę visą planą Vailokaičiui, gavo ne paskolą, o 25 tūkst. litų auką sukilimo organizavimui, be to siuntė sukilėliams maistą.

1939 m. banko dokumentuose likę įrašai apie tokius labdaringus paaukojimus:

1922 m.   šalpai                        232 000 markių

Stipendijų fondui                     500 000 lt.

Nenurašytų stipendijų                50 000 lt.

Klaipėdos vadavimo reikalams  25 000 lt.

Cukraus pramonei organizuoti   50 000 lt.

Universitetui-dovanotas žemės sklypas

Pavasarininkų- ateitininkų namams statyti-plytos.

Pavieniams asmenims šelpti-   180 000 lt.

Likimas

1940 m. įsigyja Paežerėlių dvarą Vilkaviškio rajone, tačiau užėjus sovietinei okupacijai neteko pasimėgauti jo apylinkių grožiu, pasitraukia į vakarus, kurį laiką gyvena Berlyne, dalyvauja  vietos lietuvių bendruomenės veikloje. Vėliau pasitraukia į vidurio Vokietiją Harzo papėdėje esantį Blakenburgo miestą. Šeima išblaškyta, dalis jos atsidūrė JAV, bet Jonas nesirįžta vykti toliau, rūpinasi gauti leidimą grįžti į Lietuvą. Labai jautriai ir skausmingai išgyvena Lietuvą ištikusią tragediją. Gauna leidimą tik aplankyti gimtą kraštą. Jau tada Jonas jaučiasi liguistas, nostalgija ir priverstinis neveiklumas iš lėto žudo šį nepaprasto veiklumo žmogų. 1944 m. gruodžio 16 d. Jonas Vailokaitis miršta Blakenburge, nesulaukęs karo pabaigos ir neišsipildžius norui ilsėtis gimtoje žemėje.

 

 

 

Parengė Aurelija Baužaitė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 



































Naujienų prenumerata